Piliakalniai

Dubių piliakalnis, vad. Batarėja

DUBIŲ PILIAKALNIS, VADINAMAS BATARĖJA, įrengtas Šventosios dešiniojo kranto aukštutinės terasos kyšulyje. Iš rytų ir pietų piliakalnį juosia Šventosios slėnis, iš vakarų – griova. Šlaitai statūs, 10–14 m aukščio. Piliakalnis apaugęs pušimis, pradėtas tvarkyti: pomiškis prakirstas, pietiniame šlaite įrengti gruntiniai laiptai. Piliakalnis minimas ir Užupių vardu. Žmonės pasakoja, kad piliakalnį kepurėmis supylę lietuvių kariai pergalei prieš Livonijos ordiną pažymėti. Platesnių archeologinių tyrinėjimų piliakalnyje nebuvo vykdyta, o pagal išorinius požymius piliakalnis datuojamas I tūkst. antrąja puse – II tūkst. pradžia.

Pasiekiamas iš Pustelninkų–Upninkų plento, prieš Šventąją pasukus į kairę link Rizgonių, už Rizgonių paskutinės sodybos kairėje, priešais jauną pušynėlį pasukus lauko keliuku į kairę, pravažiavus 100 m (yra priekyje).

Gudžionių piliakalnio pylimas

GUDŽIONIŲ PILIAKALNIS SU GYVENVIETE priklauso piliakalnių kompleksui. Šį kompleksą sudaro du skirtinguose kaimuose ir skirtinguose Lokio krantuose įrengti piliakalniai ir papėdės gyvenvietės prie jų. Pagrindinis piliakalnis yra Gudžionyse, Lokio dešiniajame krante esančios aukštumos kampe. Jis įtvirtintas dviem pylimais ir grioviais. Aikštelė – netaisyklingo trikampio formos,  pailga. Šlaitai statūs, iki 30 m aukščio. Į vakarus nuo piliakalnio 2 ha plote yra papėdės gyvenvietė. Piliakalnis archeologų netyrinėtas, jo chronologija tiksliai nenustatyta. Žvalgant rasta lipdytos keramikos grublėtu paviršiumi šukių. Tokia keramika baltų kraštuose naudota I tūkst. antroje pusėje bei II tūkst. pradžioje.

Pasiekiamas iš Jonavos–Ukmergės plento prieš Lokio slėnį, ties staigiu kelio posūkiu pasukus į dešinę.

Lokėnėlių piliakalnis

Antras piliakalnis su gyvenviete – LOKĖNĖLIŲ, VADINAMAS ŽVALGAKALNIU, yra Lokio upelio kairiajame krante. Dabar ties piliakalniu tvenkinys. Duomenų apie piliakalnį nedaug, nes visa aikštelė ir dalis pylimo Lokio paplauti nugriuvo dar iki XX a. vidurio. Aikštelė buvusi pailga Vakarų – Rytų kryptimi. Šlaitai statūs, iki 30 m aukščio. Dabar likusi tik lapuočiais  medžiais apaugusi piliakalnio vieta su po tyrimų išplokštėjančiu pylimu. Pietvakarinėje papėdėje, Neries slėnyje, yra 5 ha ploto papėdės gyvenvietė. Pasakojama, kad piliakalnį kepurėmis supylę švedai. Dirbant žemę šalia jo esą būdavo randama žmonių kaulų, supuvusių lentų. Ištyrus piliakalnį, nustatyta, kad piliakalnio vietoje gyventa I–II a., po pylimu rastas brūkšniuotosios keramikos kultūrinis sluoksnis su židiniu, stulpavietėmis. Manoma, kad piliakalnis kelis kartus tvirtintas pylimais. XIV a., kovų su kryžiuočiais metu, ant Lokėnėlių piliakalnio stovėjusi stipri medinė pilis. Piliakalnių kompleksas datuojamas XIV a.

Pasiekiamas iš Jonavos – Ukmergės plento, prieš Lokio slėnį pasukus į dešinę keliu, vedančiu Lokio tvenkinio link, pervažiavus užtvanką.

LAUKAGALIŲ PILIAKALNIS, VADINAMAS MILŽINŲ KALNU, įrengtas dešiniajame Neries krante. Aikštelė ovali, 7x6 m dydžio. Šlaitai statūs, iki 16 m aukščio. Piliakalnis smarkiai apardytas arimų, apkasų, rytinis šonas nuplautas bevardžio upelio. Pasakojama, kad piliakalnį supylę milžinai ir kad prancūzai jame yra užkasę pinigus.

Laukagalių piliakalnis priklauso vadinamųjų miniatiūrinių piliakalnių, kuriems būdingos nedidelės aikštelės ir palyginti stiprūs įtvirtinimai, grupei. Manoma, kad tokiuose piliakalniuose nebuvo nuolatos gyvenama. Juose įrengtose pilyse–slėptuvėse iškilus pavojui slėpdavosi aplinkiniai gyventojai.  Piliakalnis datuojamas I tūkst. – II tūkst. pradžia.

Pasiekiamas pavažiavus Neries dešiniuoju krantu, slėnyje, už geležinkelio einančia Laukagalių gatve, 150 m pravažiavus aukštos įtampos liniją, paėjus apie 120 m per pievą į kairę.

Užlyginamos Laukagalių piliakalnio pylime esančios duobės, šalinami menkaverčiai želdiniai.

MAŽŲJŲ ŽINĖNŲ piliakalnis įrengtas Neries ir Šlėnos upelio santakoje, dešiniajame Neries krante. Piliakalnio šlaitai statūs, 20–30 m, į Neries upę – skardingi, iki 43 m aukščio. Aikštelė pailgo trikampio formos , 50x130 m dydžio. Senovėje piliakalnis buvo gerai įtvirtintas. Dar ir šiandien iš trijų pusių piliakalnio aikštelę juosia 1–4 m aukščio gynybiniai pylimai ir 0,5–2 m gylio grioviai. Ant pylimų viršaus greičiausiai dar stovėjo medinės rentininės konstrukcijos pilys. Tokios pilys, kuriose galėjo tilpti iki 100–150 gynėjų, buvo skirtos apsiginti nuo grobiamųjų antpuolių, ypač sustiprėjusių nuo XIII a., Pabaltijyje įsikūrus Kalavijuočių ir Kryžiuočių ordinams. Pagal išorinius požymius piliakalnis datuojamas II tūkstantmečio pirmąja puse. Pradžioje čia buvusi vietinio didžiūno rezidencija. XIII a., susikūrus Lietuvos valstybei, ant Mažųjų Žinėnų piliakalnio stovėjusi pilis veikiausiai perėjo į didžiojo kunigaikščio rankas. Kartu su kitomis Neries žemupio bei Nemuno vidurupio pilimis Mažųjų Žinėnų pilis sudarė vidurio Lietuvos gynybinę sistemą. Pasiekiamas Batėgalos–Lapių keliu, Mažuosiuose Žinėnuose pasukus į kairę, už 300 m pasukus į dešinę, lauko keliuku pavažiavus 1,1 km iki besikuriančios sodybos, miško pakraštyje. Šiuo metu atliekami piliakalnio archeologiniai tyrimai, šalinami menkaverčiai želdiniai. Parengtas projektas piliakalnio eroduojančių šlaitų sutvirtinimui.

Mažųjų Žinėnų piliakalnio šlaitas iš pietryčių pusės, griūvantis į Nerį

Mažųjų Žinėnų piliakalnio pylimas iš šiaurės pusės

PABERŽĖS PILIAKALNIS įrengtas Beržankos upelio kairiajame krante. Piliakalnį šiaurės vakaruose, pietvakariuose ir pietryčiuose juosia upelio slėnis, šiaurės rytuose – gretima aukštuma. Piliakalnio šlaitai vidutinio statumo, iki 7 m aukščio. Piliakalnis apardytas arimų, išplokštinti jame esantys pylimai. Piliakalnis pradėtas tvarkyti, per pylimus įrengti laiptai, pradėti retinti želdiniai. Piliakalnis datuojamas XI–XV a. Pasiekiamas Jonavos – Šilų plentu, Šiluose pasukus į kairę.

Valstybės dienos šventės Paberžės piliakalnio gyvenvietėje tapo tradicinėmis